Ar žaltys Ievą beskoniu obuoliu gundė?
Artėjant didžiosioms metų šventėms televizijos programų, naujienų portalų, leidinių ir socialinių tinklų turinio kūrėjai neria į maisto tematiką. Naujų receptų, patarimų, kulinarinių eksperimentų, stalo dekoravimo tendencijų tiek daug, kad vien nuo skaitymo ir žiūrėjimo gardžiai pakvimpa.
O kad bent dalelę šio gėrio perkeltumėm į namus, tenka
nemenkai pasukti galvas. Ne tik kaip pagaminti, o ir kaip karantino sąlygomis
prasibrauti iki prekybos centrų lentynų, kaip dėžes maisto partempti į namus,
kaip sandėliuoti, kad užtektų bent kelioms dienoms.
Į parduotuvę – tik kartą per savaitę – tokį
iššūkį pandemijos metu išsikėliau ir aš. Įveikti jį sekėsi sunkiai ir pirmojo
karantino metu, ir dabar. Atrodo, nieko čia sudėtingo: gerai suplanuoti
valgiaraštį, racionaliai susidėlioti pirkinių krepšelį ir nešvaistyti maisto.
Viską taip ir darau, bet pandemijos įkarštyje nebuvo nė
dienos, kada būčiau rami dėl savo šeimynykščių mitybos. Tikslumo dėlei turiu
paminėti, kad esu dviejų paauglių mama.
„Jie nuolat alkani, aš gaminu ir gaminu, mūsų šaldytuvas
niekada neužsidaro“, – tokios godos dabar labai dažnos vaikus auginančių
mamų pašnekesiuose.
Ir nieko čia nuostabaus, kad sparčiai stypstantys vaikai,
o ir dažnas suaugėlis šiuo metu nesitraukia nuo šaldytuvo. Kai pirmadienis
niekuo nesiskiria nuo antradienio, o antradienis – nuo trečiadienio,
maistas tampa vienu iš nedaugelio mūsų kasdieną paįvairinančių malonumų. Daug
ir dažnai valgome ne todėl, kad nuolat alkani, o todėl, kad pojūčiais
skurdžioje kasdienybėje skonių paletė mums suteikia gerų emocijų.
Tokie mitybos įpročių pokyčiai, žinoma, nepraeis be
pasekmių. Pavasariop sočiai darbo turės mitybos specialistai, dietologai,
sveiko gyvenimo idėjų skleidėjai ir asmeniniai treneriai.
Gal net atsiras terminas „karantino skonis“. Manau,
dažnam pažįstama pajauta, kuomet ragaujamo patiekalo skonis nugramzdina į
prisiminimus: vaikystę, šeimos šventes, aplankytas šalis.
Taip ir su tuo karantino skoniu. Vieniems jis atminty
išnirs drauge su namie keptos duonos vaizdiniu, kitiems asocijuosis su didžiųjų
metų švenčių patiekalais, tretiems – greito maisto užkandinių meniu.
Įdomu, ne tik kokius prisiminimus šiandien ragaujami patiekalai žadins, o ir
kaip jų skonis bus vertinamas po dešimtmečio, kito.
Mitybos specialistų prognozės negailestingos –
šiandien su malonumu valgomi patiekalai ilgainiui mums atrodys prėski, o
ateities maisto skoninės savybės būsiančios gerokai intensyvesnės nei dabar.
Pasirodo, karta po kartos pripranta prie skonio receptorių stimuliavimo ir
reikalauja vis ko nors naujo: saldesnio, aštresnio, sūresnio. Jei jau taip,
maga pajuokauti, kad obuolys, kuriuo kadais susigundė Ieva, matyt, buvęs visai
be skonio.
Kad jis evoliucijos tėkmėje būtų kuo saldesnis,
sultingesnis, nepriekaištingos formos ir dydžio, pasirūpina daržo ir sodo
gėrybių selekcininkai. O štai maistinė vertė lieka nuošaly. Tai įrodė Teksaso
universiteto biochemikai, palyginę praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio
produktus su šiandieniais. Dabartiniuose vaisiuose 50 proc. mažiau geležies,
apie 12 proc. mažiau kalcio, 15 proc. mažiau vitamino A.
Besistengiančius maitintis visaverčiu maistu, rodos, tuoj
apims beviltiškumas. Jis buvo įsisukęs į visuomenės sąmonę ir Antrojo
pasaulinio karo metais. Išeitį pasiūlė Minesotos universiteto mokslininkai,
Amerikos karo departamento užsakymu sukomplektavę visavertį produktų davinį
desantininkams. Šio davinio pagrindu grįstu meniu kariai kartais minta dar ir
šiandien, po karo praėjus daugiau nei septyniems dešimtmečiams.
Mitybos galimybės karo ir šiandienos, pandemijos
sąlygomis, nesulyginamos. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju paliks gilų rėžį
visuomenės atminty.
Sutirštintu pienu pertepti vaflių lakštai –
desertas, mūsų šeimoje pelnęs karantininio skanėsto titulą. Nieko išradingo, maistinė
vertė – abejotina, bet pigu ir greita. Toks – mano karantino skonis.
Straipsnis
publikuotas Klaipėdos rajono laikraštyje ir naujienų portale "Banga".