Ritualai, įtikėjimai ir sindromai
Pradėti rytą ne gurkšnojant kavą, o peržvelgiant naujausią COVID-19 statistiką, tapo daugelio mūsų kasdieniu ritualu. Lyg tai suteiktų saugumo jausmą. Jo pajautą, spėju, dažnas bando pakurstyti ir periodiškai apskambindamas artimuosius – vis patikrinti, ar niekas nepakliuvo į virusą pasigavusiųjų statistiką.
Laimė, jei – ne. Tačiau vis dažiau išgirstame atsakymą, kad virusas įsisuko į mūsų giminaičių, artimųjų, kolegų ar kaimynų gretas.
O tada prasideda galvos
sopulį keliantys bandymai atkurti bent savaitės dienotvarkės chronologiją: kur
buvau, kada bendravau su sergančiuoju, kiek ilgai bendravau, ar ne per arti jo stovėjau...
Dar nė nespėjus
nubraižyti savo dienotvarkės kontūrų, jau pamažu, atrodo, dingsta uoslė, skonis, lyg ir kaulus ima
laužyti. Virusas, nors ir tariamas, skverbiasi į mūsų organizmą. Ir nereikia
čia jokio teigiamo testo patvirtinimo.
Įtikėjimas, kad sergi
tuo, kuo nesergi, ar esi tas, kas nesi, žinomas nuo neatmenamų laikų. Sulaukia
šis įtikėjimas įvairiausių sričių specialistų dėmesio ir tyrimų. O ištirtas dažnai būna užvadinamas jį narpliojusio mokslininko
vardu.
Būklė, kai regėjimą
praradęs žmogus tuo netiki, vadinama ją
tyrusio neurologo Antono Babinskio sindromu. Negalintieji matyti objekto, kol
jis nepajuda, kenčia nuo Georgo Riddogho vardu pavadinto sindromo.
Tų sindromų esama ir gerokai keistesnių. Štai kad ir jausmas, jog aplink – vien apsimetėliai. Tokia pajauta pavadinta jos tyrėjo XIX – XX amžių sandūroje gyvenusio prancūzų psichiatro Jeano Marie Josepho Capgraso atminimui.
Neuropsichologo Heinricho Kliuverio
vardo nusipelnė gan intriguojantis sindromas – nenumaldomas seksualinis
potraukis. Būna ir dar keisčiau – kai
žmogus tiki esąs negyvas. Gyvo numirėlio sindromą identifikavo prancūzų
neurologas Julesas Cotardas.
Šių stebinančių sindromų
pabaigos sąrašo – nematyti. O istorijos tėkmėje jis vis ilgėja. Tik norėtųsi,
kad naujai identifikuojami sindromai atskleistų ne tokias neigiamas mūsų
savybes ir nuostatas.
Dažnas retorikos meistras
besimokančiuosius efektyvaus viešojo kalbėjimo ragina įsijausti į kieno nors
didelio ir galingo vaidmenį. Sako, nuolat tai kartojant, ilgainiui imi ir
patiki, kad toks esi. O tada išgaruoja ir jaudulys, ir scenos baimė.
Kartą viešojo kalbėjimo mokymuose
ir pati gavau užduotį – įsivaizduoti,
kad esu legendinis Kink Kongas ir užriaumoti jo balsu. Prisipažinsiu – lengva
nebuvo. Kinkongiškai užriaumoti taip ir nepavyko. Tačiau po nuoseklių treniruočių
ėmiau ir įtikėjau, kad stovėdama prieš auditoriją aš – bent dvigubai didesnė,
nei esu, kad mano balsas skamba gerokai toliau, nei numanau. Taip ir pavadinau
šią savo pajautą – King Kongo sindromu.
Į mokslo žmonių
analizuotų ir identifikuotų sindromų sąrašą jis, žinoma, nepretenduoja. Ir
nereikia. Svarbu, kad turi efektą – išbandytą ir patikrintą.
Nedrąsiai dalinuosi
požymiais ir kito sindromo, kurį bandau prisijaukinti. Kasdien bent kelias
minutes skiriu pasvarstymams, kaip bus gera, kai visa ši pandeminė pekla
baigsis. Nerimo, nežinios ir nesaugumo kontekste tokios akimirkos padeda. Gali
atrodyti, kad tai tiesiog savęs raminimas ar net saviapgaulė. O aš tai vadinu
vilties sindromu.
Jis, kaip ir King Kongo sindromas
– išbandytas ir patikrintas. Veikia raminančiai, nuteikia optimistiškai, net
padeda susidėlioti planus mėnesiui, kitam į priekį.
Ir nauda jo gerokai
didesnė, nei desperatiškas naujausios informacijos sekimas apie bauginančiai
kintantį užsikrėtusiųjų virusu skaičių ar planuojamus naujus karantino
apribojimus.
Straipsnis
publikuotas Klaipėdos rajono laikraštyje ir naujienų portale "Banga".