Apie Mašą, lokį, bezdžionėlę ir avatarą
Paskaitose ir mokymuose apie bendravimą su auditorija dažnai akcentuoju klausytojų susitapatinimą su pranešėju. Jei jis nerimastingas, dažnas klausantysis taip pat, atrodo, nerimsta. Jei pranešėjas kalba sodriu, hipnotizuojančiu tembru, auditorija – lyg aksomo pledu užklota. O jei oratorius į savo prakalbą žiūri atsainiai, pranešimo išklausiusi auditorija vargu ar minės jį geru žodžiu.
Tasai susitapatinimas
turi mokslinį pavadinimą – veidrodinių neuronų efektas. Jį prieš 25-erius metus
identifikavo Parmos universiteto (Italijoje) mokslininkai. Stebėjo jie riešuto
siekiančią bezdžionėlę. Kai tik ji paliesdavo riešutą, jos smegenyse kaip mat
aktyvuodavosi veidrodiniai neuronai. Lygiai taip pat bezdžionėlės smegenys
suveikdavo tuomet, kai ji stebėdavo riešuto siekiantį tyrėją.
Taip jau yra, kad ir
mūsosios smegenys pilnos veidrodinių neuronų. O tai reiškia, kad mes, kaip ir
ta bezdžionėlė, galime suprasti, įvertinti ir net perimti kitų jauseną.
Įsijautimas į kito žmogaus
emocinę būseną turi gražų pavadinimą – empatija. Ji labai dažnai minima kalbant
apie šiuolaikinį žmogų, ypač jaunimą.
„Visai supratimo neturi,
kaip elgtis... Jokio gailesčio ir pakantumo... Kaip kokie robotai... Bendrauti
bijo, tad nė neskambina – žinutes rašo“, – tai tik maža saujelė epitetų ir
palyginimų, skriejančių empatijos stokojančios augančiosios kartos pusėn.
Ponai, bus tik blogiau. Drįstu tai konstatuoti, remdamasi medijų vartotojų elgsenos tyrėjų įžvalgomis. Jas mokslininkai sudėliojo stebėdami, kada empatijos pajauta, o ir veidrodiniai neuronai aktyviausi. Pasirodo, labiausiai jie veikia mums bendraujant su artimiausiais žmonėmis, kiek mažiau – dramos ar muzikos teatre, o po jo rikiuojasi kino teatras.
Atrodo, laikas paklausti,
ar dažnai augančioji karta turi galimybę turiningai ir kokybiškai leisti laiką
artimiausių žmonių aplinkoje? Ne veltui akcentuoju – turiningai ir kokybiškai.
Vaizdelis, kuomet šeima
mėgaujasi vakariene kavinėje – mama ir tėtis šnekučiuojasi, o atžala akis įsmeigusi
į mobilųjį telefoną stebeilija legendinį animacinį filmuką „Maša ir lokys“ –
netinka. Neužskaitytas ir šeimos
piknikas, kuriame visi bendrauja, tik ne akis į akį, o socialiniuose tinkluose,
įsikūniję į savo skaitmeninius avatarus (dirbtinės internetinės asmenybės).
Vargu, ar ir šeimos
pasivaikščiojimą pajūriu, kuomet mama nenustoja self`inti (fotografuoti
asmenukes), o tėtis naršyti po mobilųjį telefoną, galima vadinti turiningu bei
kokybišku laiku.
Bet turime, ką turime, gyvename,
kaip gyvename, o mūsų dienotvarkę stebinčioms atžaloms belieka, kaip tai
bezdžionėlei, įsijausti ir atkartoti tai, ką mato pačių artimiausių žmonių
aplinkoje.
Tai ko gi dyvyjamės iš TikTok`ų, Snapchat`ų ir Instagram`ų
neišlendančia karta. Ne kur kitur – į savo atspindį veidrodyje žvelgiame. O kad
atvaizdas džiugintų, pasakysiu labai moteriškai, reikia investuoti. Tik
šiuokart investicija nei kišenes krato, nei galvos skausmą kelia.
Girdėjau, daugėja
bandančiųjų sąmoningai atsisakyti mobiliojo telefono bent kelioms dienoms. Sako
ir žiūrinčiųjų televiziją sparčiai mažėja. Mano pažįstamų sąraše yra ne vienas,
panaikinęs savo paskyrą Facebook socialine tinkle.
Štai ir pavyzdys puikios
investicijos į gerą ir kokybišką laiką. Investicijos, kuri garantuoja – jokios
rizikos, o grąža – šimtaprocentinė.
Straipsnis publikuotas Klaipėdos rajono laikraštyje ir naujienų portale "Banga".