Kad neapsijuoktume per visą pilvą
„Nieko daugiau nerodot – tik kriminalus ir visokias baisybes“, – šis priekaištingas auditorijos vertinimas pažįstamas, matyt, daugeliui žurnalistų. Dažnas jų dėl tokių pastabų ir pykteli – juk tikrai ne vien nusikaltimai ir nelaimės linksniuojamos televizijos ekranuose, radijo eteryje, laikraščių ir žurnalų puslapiuose ar skaitmeninės žiniasklaidos erdvėje.
Turiu nemažai darbo
patirties televizijoje. Teko rengti reportažus TV-3 žinioms, vadovauti „Balticum“
televizijos naujienų tarnybai. Tad, nostalgijos vedina, prieš rašydama šį
straipsnį, pirmiausiai peržvelgiau televizijų programų turinį. Ir tikrai – ne
vien kriminalai bei visokios baisybės. Kokybiškas, ar ne tas nekriminalinis ir
ne apie baisybes turinys, įpintas į serialų, pokalbių šou, gyvenimo būdo ar
kulinarines laidas, pasvarstymus paliksiu kitam kartui. O šiuokart norisi
pasigilinti į tai, kodėl taip burnodami ir pykdami dėl kriminalizuoto
žiniasklaidos turinio vis dėlto jį žiūrime, klausome, skaitome ir su įkarščiu dar
komentuojame.
Pasmalsaukime, kiek skaitytojų komentarų kuriame nors naujienų portale sulaukia informacija apie policijos pareigūnų reidą drausminant įkaušusius vairuotojus, straipsniai apie Lietuvos muzikos scenos superstar Egidijų Dragūną, dvikovon išdrįsusį kvieti neįtikusį boksininką ar kurios nors pupyčių mylimojo kriminalinio gyvenimo užkulisiai. Palyginkime šių komentarų srautą su auditorijos dėmesiu straipsniams apie grandiozinių operų premjeras, knygų mugių aktualijas ar mokslo pasiekimus. Ne tik komentarų skaičiumi, o ir skaitomumu pastaroji informacijos kategorija per šviesmetį atsilekia nuo tų taip „nepatinkančių“ kriminalų ir baisybių. Ir kodėl gi jos mums tokios aktualios?
Paaiškinti neigiamos informacijos
vartojimo įpročius suskumba mokslo žmonės – labai paprastai ir suprantamai. Veik
20 proc. mūsų ankstyvųjų protėvių istorijos tėkmėje dienas baigdavo plėšrūno
nasruose, nuo priešo ar savanaudiškų paskatų turinčio gentainio rankos. Tad
akylai stebėti aplinką ir vertinti potencialius pavojus buvo gyvybiškai svarbu.
Nūdienos akivaizdoje tai jau neatrodo taip aktualu, tačiau įprotis sekti
nusikalstamo pasaulio naujienas ar domėtis nelaimingais atsitikimais išliko
žmonijos pasąmonėje, kaip savisaugos instinkto prielaida.
Rūpintis savo ir savo artimo
saugumu, natūralu, svarbus poreikis. Apmaudu, kad tai suodę įvairiausio plauko
melagienų kūrėjai veržiasi į visuomenės informavimo priemones. Jos jau
užsigrūdino – įvaldė įrankius ir metodus melagingoms naujienoms atsijoti ir
apsaugoti savo auditoriją nuo informacinių šiukšlių. O štai su socialiniais
tinklais situacija veik nevaldoma. Jų tikslas – ne kokybiškos informacijos
rengimas ir platinimas. Jų tikslas – kuo didesnė auditorijos aprėptis,
garantuojanti pajamas iš reklamos.
Facebook`o
algoritmai išmanūs – puikiai įvertina tikimybes, kada ir kokia viešumon
paleista informacija labiausiai bus skaitoma ir ja sparčiausiai bus dalinamasi.
Žinoma – apie nelaimes ir nusikaltimus. Tik algoritmų išmanumo nepakanka, kad
jie atskirtų – tiesa tai, ar melas. Neįspėja mūsų išmanieji Facebook`o
algoritmai ir apie tai, kad karštligiškai dalindamiesi melagienomis galime
tapti pajuokos objektu.
– O
kas žinią paskleidė? – atliepiu jai.
– Jau
nebeatseku, kai taip visi dalinasi.
– Tik
tu neskubėk dalintis, patikrink pirma, ar ne gandas.
– Gerai,
kad sustabdei, o tai būčiau apsijuokusi per visą pilvą.
Straipsnis publikuotas Klaipėdos rajono laikraštyje ir naujienų portale "Banga"