Plunksna - Tinklaraštis

Imkim ir pasikutenkim

Sun, 24 Jan 2021 11:32:00 +0000

Po Naujųjų sutiktuvių įprasta skaičiuoti praėjusių metų rezultatus, lyginti juos su prognozuotais planais ir ieškoti įgyvendintų bei nelabai pavykusių rezultatų priežasčių. Ne išimtis – ir pirmosios šių metų dienos.

Vos nurimus šventinėms fanfaroms besta į gimstamumo rodiklius. Nors ir kaip būtų apmaudu, jie sudaužė lūkesčius 2021-aisiais startuoti stulbinančiais rezultatais.

Gimstamumo kreivės augimo prognozės užsimezgė dar pirmojo karantino metu. Manyta, kad tarp keturių sienų užsidariusios poros laiko neleis bergždžiai, ir po maždaug keturiasdešimties savaičių laukimo Lietuvoje pandemines nuotaikas nors trumpam nustelbs kūdikių bumą liudijantis mažylių verksmas.

Deja, nepadėjo nei priverstinis karantinas, nei tuomet dar tik kandidato į dabartinį Seimą Antano Guogos pažadai už kiekvieną naujagimį šeimai atseikėti po dešimt tūkstančių eurų. Netrukus 10 eurų padidėsiantys kas mėnesį šeimoms mokami vaiko pinigai taip pat nepaskatino lietuvių gausinti savo namų ūkių.

Tiesa, 2021-uosius pasitikome su šiek tiek ūgtelėjusia gimstamumo kreive. Pernai šalyje gimė bemaž trimis tūkstančiais mažylių daugiau nei 2019-aisiais.

Smagu, kad daugiau, tačiau kūdikių bumu to nepavadinsi. Į jį gali lygiuotis nebent 2008-ieji, kuomet Lietuvoje gimė apie 35 tūkstančius mažylių – maždaug 15 proc. daugiau nei pernai.

Pandemijos įkarštyje vyraujantis nesaugumo jausmas dėl ateities padarė savo. Žinoma, prisidėjo ir auganti moterų emancipacija, skatinanti siekti profesinių aukštumų atidedant motinystės džiaugsmus. O lemiamas veiksnys, pasirodo, vis retesni lytiniai santykiai.

Meilės guolio malonumais mėgaujamasi net pusantro karto rečiau nei prieš gerą dešimtmetį. Taip televizijos žiniose anądien, neilgai trukus po Naujųjų sutiktuvių, tikino garsus biomedicinos mokslų daktaras, profesorius Balys Dainys, o jam antrino psichologas Andrius Kaluginas.

Kaip pridera savo srities žinovams, pateikė ir priežasčių: įnikimas į socialinius tinklus, nuošaly paliekant kitus gyvenimo malonumus, taip pat pornografijos industrijos klestėjimas. Greta rikiuojasi stresas ir mažėjanti testosterono koncentracija stipriosios lyties atstovų organizme.

Vieno namų ūkio ribose apribotos poros, atrodo, kaip įmanydamos vengia intymumo. Panašu, kad rekomendacijos viešumoje laikytis dviejų metrų atstumo įsišaknijo jų sąmonėje ir net miegamajame. O kaip tik prisilietimai, apkabinimai, bučiniai ir bet kokia kita intymumo išraiška karantino metu ypatingai svarbi – liudija mokslininkai. Žmonijos poreikių, įpročių, būklių ir nuotaikų pokyčiai pandemijos kontekste šiuo metu tapo bene aktualiausiu jų tyrimų objektu.

Vienų tyrimų dalyviai sako, kad priverstinė izoliacija – palanki prielaida aktyvesniam intymiam gyvenimui. Kitų tyrimų autoriai nuogąstauja, kad stresas, nerimas, socialinė izoliacija daro neigiamą poveikį porų intymumui ir emociniam artumui.

Majamio universiteto tyrėjai primena, kad lytėjimas yra vienas iš penkių pamatinių žmogaus pojūčių (šalia regos, uoslės, skonio, klausos) ir įvardija jį kaip priešnuodį infekcijoms, aukštam kraujo spaudimui, skausmui bei nemigai. Šis priešnuodis gyvybiškai svarbus ir ką tik gimusiam mažyliui, ir savo saulėlydį pasitinkančiam senoliui.

Mokslininkų priminimas apie fizinę bei psichinę sveikatą tausojančius prisilietimus ir nežinia kada atlaisvėsiantis karantinas gali būti prielaida nepigių nuotolinių savimasažo kursų ir masažuoklių suklestėjimui. Bet gal neskubėkim išlaidauti – gal imkim pradžiai ir iškutenkim visus savo namų ūkio gyventojus.

Straipsnis publikuotas Klaipėdos rajono laikraštyje ir naujienų portale "Banga".

Ar žaltys Ievą beskoniu obuoliu gundė?

Sat, 19 Dec 2020 11:29:00 +0000

Artėjant didžiosioms metų šventėms televizijos programų, naujienų portalų, leidinių ir socialinių tinklų turinio kūrėjai neria į maisto tematiką. Naujų receptų, patarimų, kulinarinių eksperimentų, stalo dekoravimo tendencijų tiek daug, kad vien nuo skaitymo ir žiūrėjimo gardžiai pakvimpa.

O kad bent dalelę šio gėrio perkeltumėm į namus, tenka nemenkai pasukti galvas. Ne tik kaip pagaminti, o ir kaip karantino sąlygomis prasibrauti iki prekybos centrų lentynų, kaip dėžes maisto partempti į namus, kaip sandėliuoti, kad užtektų bent kelioms dienoms.

Į parduotuvę – tik kartą per savaitę – tokį iššūkį pandemijos metu išsikėliau ir aš. Įveikti jį sekėsi sunkiai ir pirmojo karantino metu, ir dabar. Atrodo, nieko čia sudėtingo: gerai suplanuoti valgiaraštį, racionaliai susidėlioti pirkinių krepšelį ir nešvaistyti maisto.

Viską taip ir darau, bet pandemijos įkarštyje nebuvo nė dienos, kada būčiau rami dėl savo šeimynykščių mitybos. Tikslumo dėlei turiu paminėti, kad esu dviejų paauglių mama.

„Jie nuolat alkani, aš gaminu ir gaminu, mūsų šaldytuvas niekada neužsidaro“, – tokios godos dabar labai dažnos vaikus auginančių mamų pašnekesiuose.

Ir nieko čia nuostabaus, kad sparčiai stypstantys vaikai, o ir dažnas suaugėlis šiuo metu nesitraukia nuo šaldytuvo. Kai pirmadienis niekuo nesiskiria nuo antradienio, o antradienis – nuo trečiadienio, maistas tampa vienu iš nedaugelio mūsų kasdieną paįvairinančių malonumų. Daug ir dažnai valgome ne todėl, kad nuolat alkani, o todėl, kad pojūčiais skurdžioje kasdienybėje skonių paletė mums suteikia gerų emocijų.

Tokie mitybos įpročių pokyčiai, žinoma, nepraeis be pasekmių. Pavasariop sočiai darbo turės mitybos specialistai, dietologai, sveiko gyvenimo idėjų skleidėjai ir asmeniniai treneriai.

Gal net atsiras terminas „karantino skonis“. Manau, dažnam pažįstama pajauta, kuomet ragaujamo patiekalo skonis nugramzdina į prisiminimus: vaikystę, šeimos šventes, aplankytas šalis.

Taip ir su tuo karantino skoniu. Vieniems jis atminty išnirs drauge su namie keptos duonos vaizdiniu, kitiems asocijuosis su didžiųjų metų švenčių patiekalais, tretiems – greito maisto užkandinių meniu. Įdomu, ne tik kokius prisiminimus šiandien ragaujami patiekalai žadins, o ir kaip jų skonis bus vertinamas po dešimtmečio, kito.

Mitybos specialistų prognozės negailestingos – šiandien su malonumu valgomi patiekalai ilgainiui mums atrodys prėski, o ateities maisto skoninės savybės būsiančios gerokai intensyvesnės nei dabar. Pasirodo, karta po kartos pripranta prie skonio receptorių stimuliavimo ir reikalauja vis ko nors naujo: saldesnio, aštresnio, sūresnio. Jei jau taip, maga pajuokauti, kad obuolys, kuriuo kadais susigundė Ieva, matyt, buvęs visai be skonio.

Kad jis evoliucijos tėkmėje būtų kuo saldesnis, sultingesnis, nepriekaištingos formos ir dydžio, pasirūpina daržo ir sodo gėrybių selekcininkai. O štai maistinė vertė lieka nuošaly. Tai įrodė Teksaso universiteto biochemikai, palyginę praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio produktus su šiandieniais. Dabartiniuose vaisiuose 50 proc. mažiau geležies, apie 12 proc. mažiau kalcio, 15 proc. mažiau vitamino A.

Besistengiančius maitintis visaverčiu maistu, rodos, tuoj apims beviltiškumas. Jis buvo įsisukęs į visuomenės sąmonę ir Antrojo pasaulinio karo metais. Išeitį pasiūlė Minesotos universiteto mokslininkai, Amerikos karo departamento užsakymu sukomplektavę visavertį produktų davinį desantininkams. Šio davinio pagrindu grįstu meniu kariai kartais minta dar ir šiandien, po karo praėjus daugiau nei septyniems dešimtmečiams.

Mitybos galimybės karo ir šiandienos, pandemijos sąlygomis, nesulyginamos. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju paliks gilų rėžį visuomenės atminty.

Sutirštintu pienu pertepti vaflių lakštai – desertas, mūsų šeimoje pelnęs karantininio skanėsto titulą. Nieko išradingo, maistinė vertė – abejotina, bet pigu ir greita. Toks – mano karantino skonis.

O kuriuos skonio receptorius žadins jūsų prisiminimai apie, labai viliuosi, drauge su žiema pasibaigsiantį karantiną?

Straipsnis publikuotas Klaipėdos rajono laikraštyje ir naujienų portale "Banga".

Ritualai, įtikėjimai ir sindromai

Sat, 12 Dec 2020 12:11:00 +0000

Pradėti rytą ne gurkšnojant kavą, o peržvelgiant naujausią COVID-19 statistiką, tapo daugelio mūsų kasdieniu ritualu. Lyg tai suteiktų saugumo jausmą. Jo pajautą, spėju, dažnas bando pakurstyti ir periodiškai apskambindamas artimuosius – vis patikrinti, ar niekas nepakliuvo į virusą pasigavusiųjų statistiką.

Laimė, jei – ne. Tačiau vis dažiau išgirstame atsakymą, kad virusas įsisuko į mūsų giminaičių, artimųjų, kolegų ar kaimynų gretas.

O tada prasideda galvos sopulį keliantys bandymai atkurti bent savaitės dienotvarkės chronologiją: kur buvau, kada bendravau su sergančiuoju, kiek ilgai bendravau, ar ne per arti jo stovėjau...

Dar nė nespėjus nubraižyti savo dienotvarkės kontūrų, jau pamažu, atrodo, dingsta uoslė, skonis, lyg ir kaulus ima laužyti. Virusas, nors ir tariamas, skverbiasi į mūsų organizmą. Ir nereikia čia jokio teigiamo testo patvirtinimo.

Įtikėjimas, kad sergi tuo, kuo nesergi, ar esi tas, kas nesi, žinomas nuo neatmenamų laikų. Sulaukia šis įtikėjimas įvairiausių sričių specialistų dėmesio ir tyrimų. O ištirtas dažnai būna užvadinamas jį narpliojusio mokslininko vardu.

Būklė, kai regėjimą praradęs žmogus tuo netiki, vadinama ją tyrusio neurologo Antono Babinskio sindromu. Negalintieji matyti objekto, kol jis nepajuda, kenčia nuo Georgo Riddogho vardu pavadinto sindromo.

Tų sindromų esama ir gerokai keistesnių. Štai kad ir jausmas, jog aplink – vien apsimetėliai. Tokia pajauta pavadinta jos tyrėjo XIX – XX amžių sandūroje gyvenusio prancūzų psichiatro Jeano Marie Josepho Capgraso atminimui.

Neuropsichologo Heinricho Kliuverio vardo nusipelnė gan intriguojantis sindromas – nenumaldomas seksualinis potraukis. Būna ir dar keisčiau – kai žmogus tiki esąs negyvas. Gyvo numirėlio sindromą identifikavo prancūzų neurologas Julesas Cotardas.

Šių stebinančių sindromų pabaigos sąrašo – nematyti. O istorijos tėkmėje jis vis ilgėja. Tik norėtųsi, kad naujai identifikuojami sindromai atskleistų ne tokias neigiamas mūsų savybes ir nuostatas.

Dažnas retorikos meistras besimokančiuosius efektyvaus viešojo kalbėjimo ragina įsijausti į kieno nors didelio ir galingo vaidmenį. Sako, nuolat tai kartojant, ilgainiui imi ir patiki, kad toks esi. O tada išgaruoja ir jaudulys, ir scenos baimė.

Kartą viešojo kalbėjimo mokymuose ir pati gavau užduotį – įsivaizduoti, kad esu legendinis Kink Kongas ir užriaumoti jo balsu. Prisipažinsiu – lengva nebuvo. Kinkongiškai užriaumoti taip ir nepavyko. Tačiau po nuoseklių treniruočių ėmiau ir įtikėjau, kad stovėdama prieš auditoriją aš – bent dvigubai didesnė, nei esu, kad mano balsas skamba gerokai toliau, nei numanau. Taip ir pavadinau šią savo pajautą – King Kongo sindromu.

Į mokslo žmonių analizuotų ir identifikuotų sindromų sąrašą jis, žinoma, nepretenduoja. Ir nereikia. Svarbu, kad turi efektą – išbandytą ir patikrintą.

Nedrąsiai dalinuosi požymiais ir kito sindromo, kurį bandau prisijaukinti. Kasdien bent kelias minutes skiriu pasvarstymams, kaip bus gera, kai visa ši pandeminė pekla baigsis. Nerimo, nežinios ir nesaugumo kontekste tokios akimirkos padeda. Gali atrodyti, kad tai tiesiog savęs raminimas ar net saviapgaulė. O aš tai vadinu vilties sindromu.

Jis, kaip ir King Kongo sindromas – išbandytas ir patikrintas. Veikia raminančiai, nuteikia optimistiškai, net padeda susidėlioti planus mėnesiui, kitam į priekį.

Ir nauda jo gerokai didesnė, nei desperatiškas naujausios informacijos sekimas apie bauginančiai kintantį užsikrėtusiųjų virusu skaičių ar planuojamus naujus karantino apribojimus.

Straipsnis publikuotas Klaipėdos rajono laikraštyje ir naujienų portale "Banga".

Nemokamas geros nuotaikos abonementas

Wed, 25 Nov 2020 12:07:00 +0000

Nė neabejoju, kad suskaičiavus dažniausiai pastaruoju metu viešoje informacijoje pasikartojančius žodžius, pirmose gretose išsirikiuotų pandemija, testai, karantinas. Šie daiktavardžiai gal net galėtų pakonkuruoti dėl metų žodžio titulo.

Tokį dar 2017 m. britų leidykla „Harper Collins“ suteikė žodžiui „fake news“ (melagienos). Prie jo populiarumo, neabejojama, prisidėjo metais anksčiau startavusi JAV prezidento rinkimų kampanija. Jos įkarštyje tuometinis kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas bet kokią žiniasklaidos kritiką jo atžvilgiu užvadindavo „fake news“.

Lietuva turi žymiai geresnių pavyzdžių tituluojant žodžius. Prieš dvylika metų surengtame gražiausio lietuviško žodžio konkurse triumfavo žodis „ačiū“. Jis atsikartoja ir tais pačiais metais išrinktoje gražiausioje nacionalinio diktanto frazėje „ačiū, Lietuva“.

Iš tiesų jis gražiai skamba, gražiai atrodo ir kaligrafiškai nugulęs popieriaus lape. Mūsų kasdienę kalbą jis taip pat pagražina. O ar dažnai ją puošiame šiuo jaustuku?

Ne veltui šį retorinį klausimą keliu pandemijos akivaizdoje, kai keičiasi komunikavimo įpročiai, kai tarpusavyje bendraujančiųjų skaičius dažnu atveju susitraukė iki vieno namų ūkio asmenų rato.

Ir tik nemeluokime nei sau, nei kitiems, kad tai nepaveikė mūsų kalbėjimo tono, neapkarpė per dieną išsakytų žodžių skaičiaus ar nesupainiojo paskubomis išbertų sakinių nuotaikų bei prasmių.

Šiame pandemijos kontekste vertėtų prisiminti liaudies išminties liudijimą: „Žodis žvirbliu išskrenda, jaučiu sugrįžta“. Nereikia ir liaudies išminties, kad įsitikintumėme, jog tasai jautis gali pridaryti nemenkos bėdos santykiams šeimoje, profesinei sėkmei ir net savivertei.

Tą bėdą užsimojo pamatuoti JAV mokslininkai, panaudodami funkcinio magnetinio rezonanso prietaisą. Skamba jis sudėtingai, bet tiria labai paprastus dalykus – kaip mes jaučiamės girdėdami įvairius žodžius. Suskirstė tyrėjai juos į teigiamus ir neigiamus. O ką nustatė, manau, jau galima nuspėti nė nepradėjus skaityti sekančios pastraipos.

Žinoma, teigiami žodžiai padidino tyrimo dalyvių savivertę ir pozityvų aplinkinių vertinimą, taip pat paskatino teigiamų veiksmų pasirinkimą. Maža to, girdint teigiamus žodžius, tiriamųjų organizme sumažėjo streso hormono kortizolio koncentracija.

O štai neigiamų žodžių tirada sukėlė priešingą reakciją, kurios padariniai: sutrikęs miegas, susilpnėjęs pasitenkinimas įvairiais gyvenimo malonumais, susvyravusi savivertė. Tokį poveikį, pasirodo, gali turėti vien dažnas neiginio „ne“ kartojimas.

Bandau įsivaizduoti, savijautą to, kuris didžiąją dalį dienos girdi tik pozityvius, įkvėpinančius, motyvuojančius žodžius. Ir nė vieno „ne“.

Nežinau, kaip jūs, bet aš norėčiau būti tokio mokslininkų bandymo savanoriu. Tai gal pabandom ir be mokslininkų? Dieną, savaitę, mėnesį, žiū – ir visą karantiną. Lyg gavus nemokamą ir neribotą geros nuotaikos abonementą.

Straipsnis publikuotas Klaipėdos rajono laikraštyje ir naujienų portale "Banga".

Palaimos paieškos karantino sąlygomis

Sat, 14 Nov 2020 12:07:00 +0000

Sveiki sugrįžę į karantino rėžimą. Sako, optimistinėmis prognozėmis savo dienotvarkę pagal jį dėliosime mažiausiai tris savaites. Skeptikai ragina ruoštis savotiškai saviizoliacijai net iki žiemos vidurio.

Viliuosi, kad šįkart raginimo ruoštis ilgam karantinui jau nebeinterpretuosime kaip karštligiško konservų, grikių ir tualetinio popieriaus kaupimo juodai dienai. Gal pasirūpinkime ne penu skrandžiui, ne dėmesiu iki šiol atidėliotiems buities darbams, o sielos ramybe.

Josios bus mažai. Dar prieš paskelbiant antrojo karantino periodą baimintasi, kad gerokai padaugės sielos negalavimų patiriančių asmenų.

Jau pasipylė projektai ir iniciatyvos, gelbstinčios nerimą, depresijos požymius, emocinį nestabilumą ar artimųjų smurtą patiriantiems asmenims. Viliuosi, kad telefoninės ir internetinės konsultacijos jiems padės.

Tačiau, nė neabejoju, kad gerokai išaugs skaičius ir tų, kurie sielos ramybei užtikrinti ieškos gerokai greitesnio sprendimo. Kad ir raminamųjų tabletės ar svaiginančio marihuanos dūmo.

Neturiu patirties vertinti, koks jų poveikis, tad remiuosi mokslo žmonių tyrimais ir įžvalgomis. O šios liudija, kad ir antidepresantų tabletė, ir marihuanos suktinė išties veikia.

Antidepresantus sielos negalavimų gydymui pasirinkusieji tyrėjams pažymi, kad šių vaistų vartojimas susilptina depresijos simptomus. Deja, tik trumpam. Ilgainiui depresijos požymiai atsinaujina, be to, vartoti vaistai paskatina nuovargį, jaudulį, nemigą, sumažina lytinį potraukį.

O štai įtrauktas marihuanos dūmas juo besimėgaujančiojo organizme išskiria anandaminą. Dar 1992 m. Izraelio Jaruzalės universiteto mokslininkai nustatė, kad ši medžiaga blokuoja skausmą bei depresiją, gerina nuotaiką.

Tačiau mokslininkai tikrai neragina suktinės dūmo svaiguliu spręsti emocinių bėdų. O savo argumentus dar sustiprina pateikdami gerokai paprastesnį anandamino epitetą - bėgikų euforija.

Ne veltui jame minimi bėgikai. Pasirodo, jie ir be marihuanos dūmo savo organizme sugeba sužadinti anandamino (Sanskrito kalboje žodis ananda reiškia palaimą) išsiskyrimą. Šis procesas vyksta ne tik intensyviai bėgiojant, bet ir užsiimant bet kokia aktyvia fizine veikla.

O kad ji gyvybiškai svarbi ne tik karantino akivaizdoje, liudija Švedijos antropologų stebėjimai. Jų duomenimis, palyginti su tūkstantmečio sandūra, paauglių mergaičių fizinis aktyvumas sumažėjęs 24 proc., o berniukų – 30 proc.

Ar dar reikia labiau įtikinamo argumento karantino laikotarpiu nupūsti dulkes nuo giliai spintoje paslėptų sportinių batelių?

Straipsnis publikuotas Klaipėdos rajono laikraštyje ir naujienų portale "Banga"

Grindų trankymas kumščiais dėl šiuolaikinė valiutos

Sat, 31 Oct 2020 11:58:00 +0000

Kartą kolegė – pradinukų mokytoja – dalinosi patirtimi, kaip bandė atkreipti nuolat šurmuliuojančių, krebždančių ir sunkiai susikoncentruojančių ugdytinių dėmesį. Tiesiog pamokos įkarštyje atsisėdo ant žemės ir nustojo be atsako lyg žirnius į sieną barbenti žodžius.

Manot, triukas pavyko? Anaiptol – patyrė fiasko. Mokinukai, lyg niekur nieko, toliau krebždėjo, šurmuliavo ir užsiiminėjo savo reikalais.

Teisingumo dėlei, drįsiu įterpti savo vertinimą. Toji mokytoja – tikrai charizmatiška, gebanti sudominti auditoriją ir tikra savo srities profesionalė. Nepaisant šių savybių, jai dėl savo ugdytinių dėmesio tenka nelygioje kovoje galynėtis su stipriu konkurentu – spalvingomis, rėksmingomis, daug įspūdžių ir potyrių garantuojančiomis šiuolaikinėmis medijomis.

Išvardintomis priemonėmis atkreipti auditorijos dėmesį, natūralu, gerokai lengviau, greičiau ir efektyviau nei priekaištingai kartojant apie privalomų skaityti knygų sąrašą, daugybos lentelės kalimą ir pasiruošimą diktantui.

Šios nuožmios konkurencijos sąlygomis dėmesys jau įgavo net ir naują epitetą – šių laikų valiuta. O dėl jos varžosi ilgas sąrašas konkurentų: tradicinė žiniasklaida, naujienų portalai, reklamų kūrėjai, socialiniai tinklai. Pastarieji savo vizualiniais sprendimais ir turinio slinktimi net atkartoja lošimų automatų mechanizmą – kuo daugiau naršai, tuo didesnis azartas užvaldo ir sustoti vis sunkiau.

Taip intensyviai pirštu slankiojant mobiliojo telefono ekranu dažnas jo naudotojas per dieną nukeliauja, greičiausiai, didesnį atstumą nei žingsniuodamas pėstute.

Štai socialinio tinklo Istagram vartotojas, skaičiuojama, kasdien vedžiodamas pirštą mobiliojo telefono ekranu sukaria daugiau nei puskilometrį. O kur dar kitų socialinių tinklų – Facebook, YouTube, Snapchat, TikTok paskyrų ir turinio peržiūros.

Susumavus, ar nesigautų kokie 7 kilometrai, tolygūs maždaug dešimčiai tūkstančių žingsnių. Kaip tik tiek dideliais sveikatos negalavimais nesuskundžiančiam žmogui rekomenduoja kasdien gryname ore nupėdinti sveikos gyvensenos propaguotojai.

Apžvelgus medijų vartotojų elgseną, laikas grįžti ten, nuo ko pradėjau straipsnį – pedagogų pastangas atkreipti ir išlaikyti besimokančiųjų dėmesį. Pažerti savų rekomendacijų ar patarimų mokytojams būtų kiek įžūloka ir net diletantiška. Neturiu ilgametės pedagoginio darbo patirties ir net iliuzijų kada nors pelnyti švietimo sistemoje taip vertinamo mokytojo metodininko ar eksperto statuso. Tenka pasiremti mokslo tyrėjų įžvalgomis.

O jie šiuolaikinių medijų naudojimą ugdymo procese vertina kaip labai artimą neišvengiamybę norint užsitikrinti jau minėtą šių laikų valiutą – auditorijos dėmesį. Ar yra norinčiųjų šį iššūkį priimti?

Jei šiuo metu stovėčiau prieš auditoriją, svajočiau išgirsti vienbalsį „žinoma“. Tačiau realybė gerokai kitokia. Mokslininkų įžvalgos liudija, kad ugdymo procese socialinių tinklų nenaudoja ir neketina naudoti maždaug 70 proc. apklaustų pedagogų. Pagrindinė priežastis – per didelės laiko sąnaudos mokantis įvaldyti nuolat kintančius socialinių tinklų įrankius.

Nedrįsčiau kritikuoti tradicines ugdymo priemones ir formas pasirinkusių pedagogų. Tik pasidžiaugsiu malonia patirtimi naršant socialinius tinklus.

Neseniai dėmesys stabtelėjo ties lietuvių kalbos mokytojo paskyra socialiniame tinkle Facebook. Joje gausu jaunimui įdomios informacijos: neprivalomų, tačiau įdomių knygų sąrašas su trumpomis anotacijomis, įspūdžiai apie neįprastas užduotis pamokose, dokumentinių ir vaidybinių filmų rekomendacijos. Maža to, mokytojas turi viešą tinklaraštį, kuriame publikuoja savo sukurtas naujienas.

Pedagogo sekėjų skaičius – bemaž septyni tūkstančiai. Žinoma, tai neprilygsta garsiųjų nuomonės formuotojų – Naglimanto, Indrės Stonkuvienės, Karolinos Meschino ar Agnės Jagelavičiūtės – gerbėjų kariaunai. Tačiau akivaizdu – šis mokytojas, pasitelkęs augančiai kartai patrauklią komunikaciją, daro įtaką.

O galėtų nevargti, kaip ir anie –70 proc. mokslininkų apklaustųjų pedagogų. Viliuosi, kad jiems bent netenka kristi ant žemės ir isteriškai trankyti grindinio kumščiais, kad atkreiptų ugdytinių dėmesį.

Straipsnispublikuotas Klaipėdos rajono laikraštyje ir naujienų portale "Banga".

Apie Mašą, lokį, bezdžionėlę ir avatarą

Sun, 25 Oct 2020 07:15:00 +0000

Paskaitose ir mokymuose apie bendravimą su auditorija dažnai akcentuoju klausytojų susitapatinimą su pranešėju. Jei jis nerimastingas, dažnas klausantysis taip pat, atrodo, nerimsta. Jei pranešėjas kalba sodriu, hipnotizuojančiu tembru, auditorija – lyg aksomo pledu užklota. O jei oratorius į savo prakalbą žiūri atsainiai, pranešimo išklausiusi auditorija vargu ar minės jį geru žodžiu.

Tasai susitapatinimas turi mokslinį pavadinimą – veidrodinių neuronų efektas. Jį prieš 25-erius metus identifikavo Parmos universiteto (Italijoje) mokslininkai. Stebėjo jie riešuto siekiančią bezdžionėlę. Kai tik ji paliesdavo riešutą, jos smegenyse kaip mat aktyvuodavosi veidrodiniai neuronai. Lygiai taip pat bezdžionėlės smegenys suveikdavo tuomet, kai ji stebėdavo riešuto siekiantį tyrėją.

Taip jau yra, kad ir mūsosios smegenys pilnos veidrodinių neuronų. O tai reiškia, kad mes, kaip ir ta bezdžionėlė, galime suprasti, įvertinti ir net perimti kitų jauseną.

Įsijautimas į kito žmogaus emocinę būseną turi gražų pavadinimą – empatija. Ji labai dažnai minima kalbant apie šiuolaikinį žmogų, ypač jaunimą.

„Visai supratimo neturi, kaip elgtis... Jokio gailesčio ir pakantumo... Kaip kokie robotai... Bendrauti bijo, tad nė neskambina – žinutes rašo“, – tai tik maža saujelė epitetų ir palyginimų, skriejančių empatijos stokojančios augančiosios kartos pusėn.

Ponai, bus tik blogiau. Drįstu tai konstatuoti, remdamasi medijų vartotojų elgsenos tyrėjų įžvalgomis. Jas mokslininkai sudėliojo stebėdami, kada empatijos pajauta, o ir veidrodiniai neuronai aktyviausi. Pasirodo, labiausiai jie veikia mums bendraujant su artimiausiais žmonėmis, kiek mažiau – dramos ar muzikos teatre, o po jo rikiuojasi kino teatras.

Atrodo, laikas paklausti, ar dažnai augančioji karta turi galimybę turiningai ir kokybiškai leisti laiką artimiausių žmonių aplinkoje? Ne veltui akcentuoju – turiningai ir kokybiškai.

Vaizdelis, kuomet šeima mėgaujasi vakariene kavinėje – mama ir tėtis šnekučiuojasi, o atžala akis įsmeigusi į mobilųjį telefoną stebeilija legendinį animacinį filmuką „Maša ir lokys“ – netinka. Neužskaitytas ir šeimos piknikas, kuriame visi bendrauja, tik ne akis į akį, o socialiniuose tinkluose, įsikūniję į savo skaitmeninius avatarus (dirbtinės internetinės asmenybės).

Vargu, ar ir šeimos pasivaikščiojimą pajūriu, kuomet mama nenustoja self`inti (fotografuoti asmenukes), o tėtis naršyti po mobilųjį telefoną, galima vadinti turiningu bei kokybišku laiku.

Bet turime, ką turime, gyvename, kaip gyvename, o mūsų dienotvarkę stebinčioms atžaloms belieka, kaip tai bezdžionėlei, įsijausti ir atkartoti tai, ką mato pačių artimiausių žmonių aplinkoje.

Tai ko gi dyvyjamės iš TikTok`ų, Snapchat`ų ir Instagram`ų neišlendančia karta. Ne kur kitur – į savo atspindį veidrodyje žvelgiame. O kad atvaizdas džiugintų, pasakysiu labai moteriškai, reikia investuoti. Tik šiuokart investicija nei kišenes krato, nei galvos skausmą kelia.

Girdėjau, daugėja bandančiųjų sąmoningai atsisakyti mobiliojo telefono bent kelioms dienoms. Sako ir žiūrinčiųjų televiziją sparčiai mažėja. Mano pažįstamų sąraše yra ne vienas, panaikinęs savo paskyrą Facebook socialine tinkle.

Štai ir pavyzdys puikios investicijos į gerą ir kokybišką laiką. Investicijos, kuri garantuoja – jokios rizikos, o grąža – šimtaprocentinė.

Straipsnis publikuotas Klaipėdos rajono laikraštyje ir naujienų portale "Banga".

Tas apgaulingas dangaus mėlynumas

Tue, 20 Oct 2020 06:10:00 +0000

Žurnalistinis smalsumas vilioja prieš dėstant savo mintis pasmalsauti – kaip prasideda jūsų diena, kuom ji baigiasi, ką veikiate lūkuriuodami prie gydytojo kabineto? Nė neabejoju, kad daugelis atsakytų, jog diena ir prasideda, ir baigiasi mobiliuoju telefonu. Atrodo, bergždžiai byrantį laiką ko nors belaukiant taip pat bandome įprasminti naršydami telefonu.

Žinoma, atsirastų ir grupelė tikinančiųjų, kad geriausias būdas užbaigti dieną ar išnaudoti laukimo intervalus prasminga veikla – knygos skaitymas. Ir pastarieji būtų teisūs.

Dažnam prieš miegą skaitoma knyga – lyg jokio šalutinio poveikio neturintys migdomieji. Nekenkia ji ir skaitoma laisvesnę akimirką nuo darbų, mokslų ar kasdienių rūpesčių. O štai karštligiškas mobiliojo naršymas gali pridaryti dar ir kiek bėdos.

Skaičiuojama, kad šiuolaikinis žmogus miega vidutiniškai septynias valandas per naktį – visa valanda trumpiau nei prieš šimtmetį. Maža to, kas trečiam europiečiui būdingi miego sutrikimai. O jų priežastimi neretai tampa besaikis medijų naudojimas.

Ir kuo gi gali kenkti delno dydžio įrenginys – mobilusis telefonas – skleidžiantis dangaus mėlynumo šviesą? Tasai mėlynumas ir yra didžiausias pavojus mūsų miegui, ramybei ir atminčiai.

Mums miegant smegenys atrenka, ką iš dienos įvykių išsaugoti ir perkelti į ilgalaikę atmintį. Gerai neišsimiegojus šie procesai nevyksta taip gerai, kaip galėtų, ir atmintis nukenčia. Ne veltui mokslus kremtantiesiems siūloma nenaktinėti, o, perskaičius būtiną informaciją, nirti į gilų miegą. Jo metu žinios nugula ilgalaikėje atmintyje ir atkuriamos bei panaudojamos kai tik prireikia.

Tačiau geram miegui būtina sąlyga – jo neturi trikdyti dangaus mėlynumo šviesa, nesvarbu – besiskverbianti pro langą ar iš šiuolaikinių medijų įrenginių. Kai mėlyna šviesa prigęsta, mūsų organizmas gauna signalą, kad laikas ruoštis ramybės būsenai ir saldžiam miegui. Tam ir šviesai nepralaidžios užuolaidos kabo nereto miegamajame – kad dangaus mėlynumas netrikdytų mūsų miego.

O kas, jei mėlynos šviesos šaltinį pasiimame drauge į lovą ir dar kurį laiką prieš užmerkdami akis naršome? Taip savo miegą atitoliname bent valandai. Organizmas tiesiog nesupranta, kad jau naktis, kad jau laikas gaminti miego hormoną melatoniną ir netrukus nerti į sapnus.

Ne tik melatonino pavadinimą mokslininkai linksniuoja, pasisakydami apie miego sutrikimus, jų priežastis ir gydymo būdus. Pasirodo, šalia dar rikiuojasi kortizolis (streso hormonas) ir grelinas (alkio hormonas). Jei melatonino gamybą mėlynoji švieselė slopina, tai kitų dviejų hormonų veiklą tik skatina. Štai jums ir priežastis vakarinio maršruto: lova – šaldytuvas – lova.

Maža to, mokslo įrodyta, kad užkandžiaujat naktį organizmas kalorijas įsisavina efektyviau nei dieną. Tai gal populiarųjį posakį „Po šešių nevalgau “, jau laikas keisti posakiu „Po šešių nescroll`inu“ (nenaršau mobilaus telefono)?

Straipsnis publikuotas Klaipėdos rajono laikraštyje ir naujienų portale "Banga".

Kai smegenims prireikia detoksikacijos

Tue, 13 Oct 2020 06:06:00 +0000

Bent savaitė be kofeino, tabako, alkoholio, miltinių patiekalų ar kitų valgomų blogybių, ir organizmas, sako, veiks kaip naujutėlaitis variklis. Šiam, o ir kitokiems patarimams, kaip detoksikuoti organizmą, matyt, pagauli visai nemaža visuomenės dalis. Užtenka į Facebook`o paieškos laukelį suvesti „detoksikacija“, ir išsiskleidžia didžiulis sąrašas grupių, akademijų, konsultantų ar dietologų, savo patarimais ir siūlomais produktais žadančių puikią savijautą, pavydėtinas apimtis ir nuolatinį sotumo jausmą.

Jei jau tokių patarimų ieškoma, matyt, stabtelėta ties riba, kada norisi pokyčių, kada negerai būna dažniau nei gerai.

O juk būna riba, kada detoksikacijos labiau reikia ne mūsų kūnui, bet nualintoms smegenims. Jos, mokslo žmonių skaičiavimu, sunaudoja 20 proc. mūsų energijos. Paauglio smegenys – 30 proc., o mažylių – net 50 proc. Ir kur gi dingsta ta energija?

Šiandien labai madingas žodis multitasking`as. Kalbininkai suskubtų mane taisyti, siūlydami jį keisti žodžiu daugiaveika. Reiškia jis kelių veiksmų atlikimą vienu metu. Madingas ne tik žodis, o ir pati būsena. Dirbti ar mokytis apsistačius keliais kompiuterių monitoriais, vienu metu rengti ataskaitą, atsakinėti į darbinius laiškus ir klausytis podkasto (internete patalpinto prenumeruojamo garso arba vaizdo turinio), dalyvauti susirinkime (dabar jau vis dažniau virtualiame, o ne tradiciniame) ir tuo pat metu mobiliuoju naršyti socialinius tinklus, tapo daugelio mūsų įprasta dienotvarke.

Vaizduotėje iš karto išnyra į robotukus panaši kabinetinių darbuotojų kariauna, nepailstamai tarškinanti klaviatūrų mygtukus, meistriškai persiorientuojanti nuo vieno ekrano prie kito, vienu ypu gebanti reikalus derinti bent dviem telefonais. Atrodo, darbai verda, kad net dūmai tuoj pradės rūkti. Darbdavys patenkintas: jokios gaišaties, komandos produktyvumas pagirtinas.

Tačiau produktyvumas toli gražu nelygus efektyvumui. Blaškymasis tarp skirtingų skaitmeninių objektų trukdo efektyviai įsisavinti ir panaudoti gautą informaciją.

Tai mokslininkai įrodė bandymais su studentais. Viena jų grupė skaitė tekstą neblaškoma, kita nuolat gaudavo mobiliojo telefono žinutes, kurias privalėjo ir perskaityti, ir į jas atsakyti. Net ir neskaičiuojant laiko, kuris sugaištas skaitant ir rašant žinutes, pastaroji jaunuolių grupė tekstus skaitė gerokai ilgiau – kad įsigilintų į jų prasmę.

Laiko skirtumą tarp skaitymo nuolat atsakinėjant į žinutes ir skaitymo be jokios blaškos mokslininkai pavadino smegenų prastovomis. Šis terminas sudaužo viltingus darbdavių lūkesčius, kad akių nuo ekranų nepakeliantys darbuotojai, veik susitapatinantys su kabinetuose išrikiuotais kompiuteriais, kuria didžiulę pridėtinę vertę.

Kad kuria, dažnu atveju nekvestionuojama, tačiau kiek dar sukurtų, jei nejaustų nuolatinio spaudimo suspėti ir nuveikti daugiau, nei gali. Šis spaudimas atsirūksta mažne kasdiene kortizolio (streso hormono) doze, nuovargiu, nemiga ir, galiausiai, didžiuliu poreikiu skaitmeninei detoksikacijai.

O gal nuo šio pirmadienio keičiam dienotvarkę – pietaukim bent pusvalandžiu ilgiau? Na, jei, ne ilgiau, tai bent neįsmeigę nosis į mobiliuosius telefonus ar neatsakinėdami į netylančius skambučius.

Straipsnis publikuotas Klaipėdos rajono laikraštyje ir naujienų portale "Banga".

O ką jūs, jaunuoliai, mainais į mažulę?

Tue, 29 Sep 2020 06:00:00 +0000

Šįkart – apie ką tik startavusius mokslo metus. Ilginti negalima trumpinti. Nė neabejoju, kad didžiajai daliai jaunuolių leidus pasirinkti, kur šiame sakinyje brūkštelėti kablelį, jis būtų suraitytas po veiksmažodžiu negalima. Tik, veikiausiai, mieli jaunuoliai, jūsų niekas nepaklaus ir nė nebandys derėtis. Kaip tuomet, kai baigiantis 2018 m. mokslo metams Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ekspertai trinktelėjo kumščiu į stalą ir pareiškė, kad mokslo metai ilginami dešimčia dienų. Maža to, svarstoma, kad kuo toliau, tuo jie būsią ilgesni. Žinoma, tuo atveju, jei pandemija vėl nesusodins mokinių namie prie kompiuterių mokslų krimsti nuotoliniu būdu.

Pamatavo kas nors, kiek naudos augančios kartos užimtumui ir erudicijai mokslo metų pailginimas davė, lieka neaišku, nes tokį sprendimą priėmę ekspertai jo rezultato, bent jau viešai, nepristatė.

O štai kaip galima sutrumpinti mokslo metus, ir kokio rezultato būtų galima pasiekti tai įgyvendinus, pateikia Didžiosios Britanijos mokslininkai, stebėję ir koregavę moksleivių mokymosi įpročius.

Mūsuose dar nedrąsiai, bet jau bandoma bent mažiesiems mokinukams uždrausti pamokų metu naudotis mobiliaisiais telefonais. Vyresniųjų klasių mokiniams irgi grūmojama pamokų metu neimti mobiliųjų telefonų į rankas. Tik drausminti už save trim galvomis aukštesnius ir neretai jau barzdotus mokinius pedagogams nelengva.

Šiuo klausimu Didžiojoje Britanijoje driokstelėta gerokai drąsiau. Londono, Mančesterio, Birmingamo ir Lesterio mokyklų devintokams tiesiog neleista į klasę neštis mobiliųjų. Rezultatas stulbinantis – tyrime dalyvavusių mokinių žinios ir gebėjimai, įgyti per mokslo metus, prilygo žinioms, kurias jie iki tol būtų pasiekę bent savaitę mokęsi papildomai. Kaip mėgsta sakyti pedagogai – programą išėjo avansu. Mokslininkai tai grindžia eliminuota skaitmenine blaška.

O gal galėtų šių tyrimų rezultatai Lietuvoje tapti mokinių ir švietimiečių derybų objektu? Pamokos be mobiliojo telefono manais už savaite trumpesnius mokslo metus...

Jei jau derėtis, tai iš peties. Pasirodo, mobiliojo telefono naršymas gali turėti tamprių sąsajų su neformalaus ugdymo užsiėmimo pasirinkimu. Vaikai, bent jau Skandinavijos kraštuose, vis rečiau renkasi muzikuoti klasikiniais instrumentais. Priežastis – per daug ilgas pastangų ir laiko intervalas nuo pradžios iki sėkmingo rezultato.

Socialiniame tinke visai kitaip – sėkmę pasiekti galima akimirksniu. Vos vienas, kitas iššaukiantis video, rėksmingas įrašas ar pagiežingas komentaras, ir tu jau dėmesio viršūnėje. Smuikuojant, grojant fleita ar skambinat fortepijonu tokia greita sėkme nė nekvepia. Atrodo, nesibaigiantys metai užprogramuoti sunkiam kasdieniam triūsui. Tai gal tam pasiryžus ir derėtis būtų galima dėl didesnių verčių? Pavyzdžiui, tokių, kaip grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ eurovizinės dainos žodžiuose apie išsvajotą automobilį:

„Ir ką jūs manot, nešu jam dešimt atestatų ir sakau
Būk sąžningas, Tėvai, prieš save ir prieš Dievulį
Užaugo jau sūnelis gal jau laikas jam turėt savo

Mažulę, mažulę, mažulę mano“...

Straipsnis publikuotas Klaipėdos rajono laikraštyje ir naujienų portale "Banga".