Ir kodėl gi taip storyna?
Taip užvadindama straipsnį labai rizikuoju būti palaikyta, komentaruose išvadinta, o kuriame nors socialiniame tinkle tituluota beraščių berašte. Rizika labai reali – įvairiųjų medijų auditorijų elgsenos stebėtojai tikina, kad dažno skaitytojo ketinimai įnikti į žiniasklaidos naratyvą baigiasi vos perskaičius antraštę. Kai kas įstengia įveikti įžangą. O štai iki pat pabaigos straipsnį perskaito vos dešimt procentų jį pradėjusiųjų skaityti.
Pastarųjų gretose, viliuosi, man pavyks reabilituoti savo reputaciją ir atsikratyti neraštingos personos etiketės. O štai pirmųjų dviejų tipų skaitytojų akyse galiu taip ir likti gimtojo žodžio negebanti valdyti grafomanė.
Tiems, kas mano pasisakymą
ištvėrė iki šios pastraipos, jaučiu priedermę pasiteisinti – ne apie storinančią
aprėdų spalvą ar pokarantinines apimtis norėjau pasisakyti. Šįkart – apie
story`us. Tuos trumpus foto, video ar rašytinius (pastarųjų pasitaiko labai retai)
pasakojimus socialinių tinklų paskyrose. Jų skaičius per parą – neribojamas. O
galiojimo laikas labai trumpas – 24 valandos. Praėjus šiam terminui, sukurtas
story`s išvyksta iš autoriaus paskyros be jokių pėdsakų.
O kad taip lengvai būtų
galima sunaikinti ne tik story`us, bet ir įkalčius apie gąsdinančiai augantį lingvistinį
visuomenės neraštingumą...
Kuomet visuomenės
informavimo priemonėse ekonomikos analitikai, bankų atstovai, finansų
konsultantai vienas kitam antrina apie būtinybę didinti visuomenės finansinį išprusimą,
nori nenori pradedi domėtis, kas ta marža, kokios palūkanų normos taikomos
būsto paskoloms, kokias programėles siūlo bankai išmaniam taupymui, ir pan. Smart
telefone neturėti Smart-ID tapo sarmata.
Skaitmeninis raštingumas
dabar irgi „ant bangos“. Kvietimų mokytis IT technologijų, skaitmeninės
rinkodaros įrankių valdymo ar įgyti paprasčiausių kompiuterinių žinių – nors vežimu
vežk. Nepatogu būti neišprususiam ir šioje srityje, tad puolam registruotis į
seminarus, vebinarus ir virtualias edukacijas. Vieni – dėl to, kad reikia, kiti – dėl to, kad
įdomu, treti – dėl to, kad daug kas taip daro.
Tik va dėl lingvistinio neraštingumo, atrodo, širdies taip labai nesopa. Koks skirtumas, kaip parašysi – storina, ar storyna, koks skirtumas, kaip sukirčiuosi – laikai, ar laikai – vis tiek visi supras.
Story`ų ir like`ų
padariniai iškalbingi – šiemet lietuvių kalbos ir literatūros egzamino
neišlaikė 1828 jaunuoliai – daugiau nei 5
proc. laikiusiųjų.
Nesąžininga būtų visuomenės neraštingumą linksniuoti iliustruojant vien
Lietuvos abiturientų egzaminų rezultatais. Pamatuoti savo išprusimą pravartu
kiekvienam – nepaisant savo socialinio statuso, išsilavinimo ar užimamų
pareigų. Paprasčiausias ir greičiausias būdas – atlikti IQ
(intelekto koeficiento) testus. Jų
rezultatai jau daugiau nei šimtmetį yra dažno mokslinio tyrimo objektas,
liudijęs, kad su kiekviena karta žmonijos IQ vis augo. Šis augimas įprasmintas
jį užvadinus Flynno efektu (Naujosios Zelandijos profesorius Jamesas Flynnas –
vienas žymiausių IQ pokyčių tyrėjų).
Tačiau pastaraisiais
dešimtmečiais IQ rodiklių tendencijos kelia nemenką susirūpinimą mokslo
bendruomenei. Iki XX a. pabaigos augęs žmonijos IQ ilgainiui išsikvėpė, o dabar
vis mažėja – kasmet po 0,2 balo.
Tikslumo dėlei būtina
pažymėti, kad tokie rezultatai užfiksuoti stebint Skandinavijos visuomenę. O
juk kaip tik Skandinavijos šalių
pavyzdžiai linksniuojami bene dažniausi, kai kalbama apie švietimo inovacijas,
pažangą ir mokinių pasiekimus.
Verta lygiuotis į Skandinavijos šalių mokymo sistemą, ar ne, įvertinti
gali tik švietimo ekspertų kariauna. Tačiau įsiklausyti į mokslininkų įžvalgas
apie intelekto koeficiento kreivės kritimo priežastis, manau, neprošal. O ir
solidaus mokslo laipsnio nebūtina turėti, kad nuspėtum, jog išprusimas
tiesiogiai koreliuojasi su skaitomų knygų turiniu ir skaičiumi.
Ir vienam, ir kitam, tų pačių Skandinavijos mokslininkų pastebėjimu, pastaraisiais
dešimtmečiais pirmenybė mokymo procese teikiama vis rečiau. Knygų vieta
užleidžiama inovatyvioms mokymo priemonėms ir formoms, pasitelkiant modernias
technologijas, kurių sąraše – ir mobilieji telefonai. O jie – ne tik story`ų,
laik`ų, streaks`ų, draft`ų ir kitų panašių socialinių tinklų
turinio šaltinis. Jau neabejojama – ir dažnėjančio
nerimo, depresijos, streso priežastis.
Nebandau postringauti, kad anksčiau mažiau nerimavome ir stresavome. Tik
dar neseniai stresą dažniau sukeldavo vaizdas drabužių parduotuvės kabinoje,
išvydus, kaip storina suknelė, kuriai taip ilgai taupei, o dabar – sukurtas
story`s, kuris nesulaukė nė vieno patiktuko (like`o).
Pastarųjų skaičius – taip pat mokslininkų pastebėjimu – daro įtaką mūsų
nuotaikai. Su kiekvienu patiktuku po mūsų įrašu (post`u) ar story`u
socialiniame tinkle išauga dopamino – laimės hormono – koncentracija mūsų
kraujyje. Aritmetinė progresija paprasta – kuo daugiau patiktųjų, tuo daugiau džiaugsmo.
Todėl drįstu jūsų parašyti – perskaitę šį straipsnį paspauskite like`ą.
Straipsnis publikuotas Klaipėdos rajono laikraštyje ir naujienų portale "Banga"